Šiame tyrime nustatyta, kad vaikystėje vėžį išgyvenusiems pacientams net ir praėjus daugeliui metų po gydymo dažnai pakinta lytėjimo pojūtis ir jautrumas skausmui. Daugiau nei 85 % išgyvenusiųjų vėžį turėjo tam tikrų jutimo pakitimų, palyginti su bendra populiacija, dauguma jų turėjo sumažėjusį jautrumą prisilietimui, o kai kurie taip pat jautriau reagavo į skausmą.
Šie pokyčiai gali būti susiję su vėžio gydymo poveikiu nervų sistemai. Įdomu tai, kad ne visi išgyvenusieji žinojo apie šiuos skirtumus, o tai leidžia manyti, kad laikui bėgant jie galėjo prie jų prisitaikyti.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad išgyvenusieji vaikystės leukemiją dažniau turėjo sensorinių pokyčių, galbūt dėl specifinio jiems taikyto gydymo. Be to, vaikai, kurie nurodė daugiau nerimo ir skausmo baimės, taip pat buvo jautresni prisilietimams ir skausmui. Tai rodo, kaip svarbu tinkamai valdyti skausmą vėžio gydymo metu ir po jo.
Šios išvados suteikia naujos informacijos apie ilgalaikį vaikų vėžio gydymo poveikį ir individualios priežiūros poreikį išgyvenusiems pacientams. Šių jutiminių pokyčių supratimas gali padėti gydytojams geriau kalbėtis su pacientais apie jų patirtį ir ilgainiui pagerinti jų gyvenimo kokybę. Norint visapusiškai suvokti pakitusių pojūčių poveikį vaikystės vėžį išgyvenusiems asmenims, reikia tolesnių tyrimų.
